reklama

Užpakalinės stuburo dalies chirurgijos technika ir chirurginės segmentinės klaidos

Chirurginės paciento ir operacijos vietos klaidos yra rimtos ir jų galima išvengti. Pasak Jungtinės sveikatos priežiūros organizacijų akreditacijos komisijos, tokios klaidos gali būti padaromos iki 41 % ortopedinių/pediatrinių operacijų. Stuburo operacijų atveju chirurginės operacijos vietos klaida įvyksta, kai slankstelio segmentas arba lateralizacija yra neteisinga. Be to, kad neatsižvelgiama į paciento simptomus ir patologiją, segmentinės klaidos gali sukelti naujų medicininių problemų, tokių kaip pagreitėjusi disko degeneracija arba stuburo nestabilumas kitaip besimptomiuose arba normaliuose segmentuose.

Taip pat kyla teisinių problemų, susijusių su segmentinėmis stuburo chirurgijos klaidomis, ir visuomenė, vyriausybinės agentūros, ligoninės ir chirurgų draugijos netoleruoja tokių klaidų. Daugelis stuburo operacijų, tokių kaip diskektomija, slankstelių suliejimas, laminektomijos dekompresija ir kifoplastika, atliekamos naudojant užpakalinį metodą, todėl svarbu tinkamai jas pozicionuoti. Nepaisant šiuolaikinių vaizdo gavimo technologijų, segmentinės klaidos vis dar pasitaiko, literatūroje nurodomas jų dažnis svyruoja nuo 0,032 % iki 15 %. Nėra išvados, kuris lokalizacijos metodas yra tiksliausias.

JAV Mount Sinai medicinos mokyklos Ortopedinės chirurgijos katedros mokslininkai atliko internetinį anketos tyrimą, kuris 2014 m. gegužės mėn. žurnale „Spine J“ paskelbtame straipsnyje parodė, kad didžioji dauguma stuburo chirurgų naudoja tik kelis lokalizacijos metodus ir kad įprastų klaidų priežasčių išaiškinimas gali būti veiksmingas mažinant chirurgines segmentines klaidas. Tyrimas buvo atliktas naudojant el. paštu siunčiamą anketą. Tyrimas buvo atliktas naudojant el. paštu atsiųstą nuorodą į anketą, išsiųstą Šiaurės Amerikos stuburo draugijos nariams (įskaitant ortopedus chirurgus ir neurochirurgus). Anketa buvo išsiųsta tik vieną kartą, kaip rekomenduoja Šiaurės Amerikos stuburo draugija. Iš viso ją gavo 2338 gydytojai, 532 atidarė nuorodą ir 173 (7,4 % atsakymo dažnis) užpildė anketą. Septyniasdešimt du procentai užpildžiusiųjų buvo ortopedai chirurgai, 28 % – neurochirurgai ir 73 % – besimokantys stuburo gydytojai.

Klausimyną sudarė iš viso 8 klausimai (1 pav.), apimantys dažniausiai naudojamus lokalizacijos metodus (tiek anatominius orientyrus, tiek vaizdinę lokalizaciją), chirurginių segmentinių klaidų dažnumą ir ryšį tarp lokalizacijos metodų ir segmentinių klaidų. Klausimynas nebuvo bandomasis ar patvirtintas. Klausimynas leidžia pasirinkti kelis atsakymus.

d1

1 pav. Aštuoni klausimyno klausimai. Rezultatai parodė, kad intraoperacinė fluoroskopija buvo dažniausiai naudojamas lokalizacijos metodas užpakalinių krūtinės ląstos ir juosmens slankstelių chirurgijoje (atitinkamai 89 % ir 86 %), po jos sekė rentgenogramos (atitinkamai 54 % ir 58 %). 76 gydytojai pasirinko naudoti abiejų lokalizacijos metodų derinį. Keterinės ataugos ir atitinkamos pedikulės buvo dažniausiai naudojami anatominiai orientyrai krūtinės ląstos ir juosmens slankstelių chirurgijoje (67 % ir 59 %), po jų sekė keterinės ataugos (49 % ir 52 %) (2 pav.). 68 % gydytojų pripažino, kad savo praktikoje padarė segmentinių lokalizacijos klaidų, kai kurios iš jų buvo ištaisytos operacijos metu (3 pav.).

d2

2 pav. Naudoti vaizdavimo ir anatominių orientyrų lokalizavimo metodai.

d3

3 pav. Gydytojo atliekamas chirurginio segmento klaidų taisymas operacijos metu.

Lokalizacijos klaidoms nustatyti 56 % šių gydytojų naudojo priešoperacines rentgenogramas, o 44 % – intraoperacinę fluoroskopiją. Įprastos priešoperacinių padėties nustatymo klaidų priežastys buvo žinomo atskaitos taško vizualizavimo sutrikimas (pvz., kryžkaulio stuburas nebuvo įtrauktas į MRT), anatominiai variantai (juosmens slankstelių poslinkis arba 13 šaknų šonkauliai) ir segmentų neaiškumai dėl paciento fizinės būklės (neoptimalus rentgeno nuotraukų vaizdas). Dažnos intraoperacinių padėties nustatymo klaidų priežastys yra nepakankamas bendravimas su fluoroskopistu, nepavykęs perpozicionavimas po pozicionavimo (pozicionavimo adatos judėjimas po fluoroskopijos) ir neteisingi atskaitos taškai pozicionavimo metu (juosmens sritis 3/4 nuo šonkaulių žemyn) (4 pav.).

d4

4 pav. Priešoperacinių ir intraoperacinių lokalizacijos klaidų priežastys.

Šie rezultatai rodo, kad nors yra daug lokalizacijos metodų, didžioji dauguma chirurgų naudoja tik kelis iš jų. Nors chirurginės segmentinės klaidos yra retos, idealiu atveju jų visai nebūna. Nėra standartinio būdo šioms klaidoms pašalinti; tačiau laiko skyrimas pozicionavimui ir įprastų pozicionavimo klaidų priežasčių nustatymas gali padėti sumažinti chirurginių segmentinių klaidų dažnį krūtinės ląstos ir juosmens stuburo srityje.


Įrašo laikas: 2024 m. liepos 24 d.