Šiuo metu vidiniam distalinio spindulio lūžių fiksavimui yra įvairių anatominių fiksavimo plokštelių sistemų, naudojamų klinikoje. Šios vidinės fiksacijos yra geresnis sprendimas kai kuriems sudėtingiems lūžių tipams ir tam tikra prasme išplečia nestabilių distalinių spindulio lūžių operacijos indikacijas, ypač tuos, kurie serga osteoporoze. Profesorius Jupiteris iš Masačusetso bendrosios ligoninės ir kiti paskelbė JBJ straipsnių seriją apie jų išvadas apie distalinio spindulio lūžių ir susijusių chirurginių metodų fiksavimą. Šiame straipsnyje pagrindinis dėmesys skiriamas chirurginiam distalinio spindulio lūžių fiksavimo metodui, pagrįstam vidiniu konkretaus lūžio bloko fiksavimu.
Chirurginės technikos
Trijų stulpelių teorija, pagrįsta distalinio ulnar spindulio biomechaninėmis ir anatominėmis savybėmis, yra 2,4 mm plokštelių sistemos vystymosi ir klinikinio pritaikymo pagrindas. Trijų stulpelių padalijimas parodytas 1 paveiksle.
1 pav. Distalinio ulnar spindulio trijų stulpelių teorija.
Šoninė kolona yra šoninė distalinio spindulio pusė, įskaitant navikulinę fossa ir radialinį tuberoziškumą, palaikančią riešo kaulus radialinėje pusėje ir yra kai kurių raiščių, kurie stabilizuoja riešą, kilmė.
Vidurinė kolona yra distalinio spindulio medialinė pusė ir apima Lunate fossa (susietą su lunate) ir Sigmoido įpjovos (susijusios su distaline ulna) ant sąnarinio paviršiaus. Paprastai pakraunama „Lunate Fossa“ apkrova perduodama į spindulį per „Lunate Fossa“. Ulnar šoninė kolonėlė, apimanti distalinę ulną, trikampį fibrocartilage ir žemesnįjį ulnar-radialinę sąnarį, turi apkrovų iš ulnar liejinių kaulų, taip pat iš žemesnio lygio ulnar-radialinio sąnario ir turi stabilizuojantį poveikį.
Procedūra atliekama atliekant brachialinės rezginio anesteziją, o intraoperacinis C-Arm rentgeno vaizdavimas yra būtinas. Intraveniniai antibiotikai buvo skiriami mažiausiai 30 minučių iki procedūros pradžios ir kraujavimui sumažinti buvo naudojamas pneumatinis turnyras.
Palmaro plokštės fiksacija
Daugeliui lūžių galima naudoti delno metodą, kad būtų galima vizualizuoti tarp radialinio riešo lenkimo ir radialinės arterijos. Nustačius ir atitraukus lanksčiojo karpio radialų ilgį, vizualizuojamas gilus pronatoriaus Tereso raumenų paviršius ir pakeltas „L“ formos atskyrimas. Sudėtingesniuose lūžiuose brachioradialis sausgyslė gali būti toliau išsiskirianti, kad būtų lengviau sumažinti lūžius.
Į radialinę riešo jungtį įkišamas „Kirschner“ kaištis, kuris padeda apibrėžti distalines spindulio ribas. Jei yra nedidelė lūžio masė prie sąnarinio krašto, palmaro 2,4 mm plieno plokštelę galima pastatyti per distalinę spindulio sąnarinį kraštą, kad būtų galima fiksuoti. Kitaip tariant, mažą lūžio masę ant sąnarinio lunato paviršiaus galima paremti 2,4 mm „L“ arba „T“ plokštele, kaip parodyta 2 paveiksle.
Dėl nugaros išstumtų ekstrapritikų lūžių naudinga atkreipti dėmesį į šiuos taškus. Pirma, svarbu laikinai iš naujo nustatyti lūžį, kad įsitikintumėte, jog lūžio gale nėra minkštųjų audinių. Antra, pacientams, neturintiems osteoporozės, lūžis gali būti sumažintas naudojant plokštelę: Pirma, fiksavimo varžtas dedamas ties delno anatominės plokštelės distaliniu galu, kuris pritvirtinamas prie perkelto distalinio lūžio segmento, o po to, kai distaliniai ir proksimaliniai lūžių segmentai yra pritvirtinti prie plokštelės, ir galiausiai, o galiausiai, kitiems varžtams, o galiausiai, kitiems, kitiems - kiti.
3 paveikslas, esant distalinio spindulio, esančio nugaros, distalinio spindulio papildomo arartikuliarinis lūžis sumažėja ir fiksuotas naudojant delno metodą. 3-A pav. Baigęs ekspoziciją per radialinį riešo lenkimą ir radialinę arteriją, į radialinę riešo sąnarį dedamas lygus Kirschnerio kaištis. 3-B pav. Išplėto metakarpinės žievės manipuliavimas, kad būtų iš naujo nustatyta.
3-C ir 3 pav. D-DA lygus Kirschnerio kaištis dedamas iš radialinio stiebo per lūžio liniją, kad laikinai nustatytų lūžio galą.
3-E pav. Tinkamas operatyvinio lauko vizualizavimas pasiekiamas naudojant įtraukiklį prieš plokštelę. 3-F paveikslas Distalinės fiksavimo varžtų eilutė dedama šalia subchondralinio kaulo distalinio raukšlės gale.
3-G pav. Rentgeno fluoroskopija turėtų būti naudojama norint patvirtinti plokštelės ir distalinių varžtų padėtį. 3-H pav. Proksimalinė plokštelės dalis idealiu atveju turėtų turėti tam tikrą klirensą (10 laipsnių kampą) nuo diafizės, kad plokštelę būtų galima pritvirtinti iki diafizės, kad būtų galima dar labiau atstatyti distalinio lūžio bloką. 3-i pav. Priveržkite proksimalinį varžtą, kad atkurtumėte distalinio lūžio palmę. Nuimkite „Kirschner“ kaištį, kol varžtas visiškai užveržamas.
3-J ir 3-K paveikslai intraoperaciniai rentgenografiniai vaizdai patvirtina, kad lūžis pagaliau buvo anatomiškai perkeltas, o plokštelių varžtai buvo patenkinamai išdėstyti.
Nugaros plokštelės fiksacija Chirurginis požiūris į distalinio spindulio nugaros aspektą daugiausia priklauso nuo lūžio tipo, o lūžio atveju, turint dvi ar daugiau intraartikuliarinių lūžių fragmentų, gydymo tikslas daugiausia yra tiek radialinės, tiek medialinės kolonėlės. Intraoperaciniu būdu prailginimo atraminės juostos turi būti įpjautos dviem pagrindiniais būdais: išilgai 2 -osios ir 3 -ojo eksploatavimo skyriuose, su subperiostealine išpjaustymu į 4 -ąjį eksploatavimo skyrių ir atitinkamos sausgyslės atitraukimą; arba antrasis atraminės juostos pjūvis tarp 4 -osios ir 5 -ojo prailginimo skyrių, kad atskirai atskleistų du stulpelius (4 pav.).
Lūžis yra manipuliuojamas ir laikinai pritvirtintas nepažeistu Kirschnerio kaiščiu, o rentgenografiniai vaizdai imami siekiant nustatyti, kad lūžis yra gerai pašalintas. Toliau spindulio nugaros ulnar (vidurinė stulpelis) pusėje stabilizuojama 2,4 mm „L“ arba „T“ plokštele. Dorsalinė ulnar plokštė yra formos, kad būtų užtikrintas įtemptas distalinio spindulio nugaros ulnar pusėje. Plokštės taip pat gali būti dedamos kuo arčiau distalinio lunato nugaros aspekto, nes atitinkami grioveliai kiekvienos plokštelės apačioje leidžia plokštelėms sulenkti ir formuoti nepažeidžiant sriegių sraigtiniuose skylėse (5 pav.).
Radialinės kolonėlės plokštės fiksavimas yra gana paprastas, nes kaulo paviršius tarp pirmojo ir antrojo pratęsimo skyrių yra palyginti plokščias ir gali būti pritvirtintas šioje padėtyje tinkamai suformuota plokštele. Jei „Kirschner“ kaištis dedamas į kraštutinę radialinio tuberoziškumo distalinę dalį, radialinės kolonėlės plokštės distaliniame gale yra griovelis, atitinkantis Kirschnerio kaištį, kuris netrukdo plokštės padėčiai ir palaiko lūžius vietoje (6 pav.).
4 pav. Distalinio spindulio nugaros paviršiaus ekspozicija. Palaikymo juosta atidaroma iš 3 -iojo ilgalaikio tarpusavio skyriaus, o pailgėjimo Hallucis longas sausgyslė atitraukta.
5 pav. Norėdami fiksuoti lunato sąnarinio paviršiaus nugaros aspektą, dažniausiai formuojama nugaros „T“ arba „L“ plokštelė (5-A pav. Ir 5-B pav.). Kai tik bus pritvirtinta lunato sąnario paviršiaus nugarine plokštelė, pritvirtinta radialinės kolonėlės plokštė (5–5-F pav.). Abi plokštelės dedamos 70 laipsnių kampu viena kitai, kad pagerintų vidinės fiksacijos stabilumą.
6 pav. Radialinės kolonėlės plokštė yra tinkamai suformuota ir įdėta į radialinę kolonėlę, pažymėdama, kad plokštės gale yra įpjova, kuri leidžia plokštelei išvengti laikino Kirschnerio kaiščio fiksavimo, nesikišant į plokštės padėtį.
Svarbios sąvokos
Metakarpinės plokštelės fiksavimo indikacijos
Išstumti metakarpiniai intraartikuliniai lūžiai (Bartono lūžiai)
Išstumti ekstraprijos lūžiai (koles ir Smitho lūžiai). Stabilią fiksaciją galima pasiekti naudojant varžtas, net esant osteoporozei.
Išstumti metakarpaliniai lunato sąnario paviršiaus lūžiai
Nugaros plokštelės fiksacijos indikacijos
Su tarpkopiniais raiščių trauma
Išstumtas nugaros lunato sąnario paviršiaus lūžis
Nugiaulinė radialinė riešo sąnario lūžio dislokacija
Kontraindikacijos į „Palmar Plate“ fiksaciją
Sunki osteoporozė su reikšmingais funkciniais apribojimais
Nugaros radialinio riešo lūžio dislokacija
Kelių medicininių gretutinių ligų buvimas
Kontraindikacijos į nugaros plokštelės fiksavimą
Keli medicininės gretutinės ligos
Nedidaliniai lūžiai
Klaidos, lengvai padarytos palmaro plokštelės fiksacijoje
Plokštės padėtis yra labai svarbi, nes plokštelė ne tik palaiko lūžių masę, bet ir tinkama padėties nustatymas taip pat neleidžia distaliniam fiksavimo varžtui įsibrauti į radialinę riešo sąnarį. Kruopščios intraoperacinės rentgenografijos, projektuojamos ta pačia kryptimi kaip ir radialinis distalinio spindulio polinkis, leidžia tiksliai vizualizuoti distalinio spindulio radialinės pusės sąnarinį paviršių, o tai taip pat gali būti tiksliau vizualizuota, pirmiausia operacijos metu įdedant ulnar varžtus.
Sraigtinis nugaros žievės įsiskverbimas kelia riziką išprovokuoti prailginimo sausgyslę ir sukelti sausgyslių plyšimą. Užrakinimo varžtai veikia skirtingai nuo įprastų varžtų, ir nereikia prasiskverbti į nugaros žievę varžtais.
Klaidos, lengvai padarytos su nugaros plokštelės fiksavimu
Visada kyla rizika, kad varžtas įsiskverbimas į radialinę riešo sąnarį ir panašus į aukščiau aprašytą metodą, atsižvelgiant į delno plokštelę, reikia imti įstrižų kadrą, kad būtų galima nustatyti, ar varžto padėtis yra saugi.
Jei pirmiausia atliekamas radialinės kolonėlės fiksavimas, radialinio tuberoziškumo varžtai turės įtakos vėlesniam liauminio sąnario paviršiaus atnaujinimo fiksavimui.
Distaliniai varžtai, kurie nėra visiškai prisukami į varžto skylę, gali sujaudinti sausgyslės ar net sausgyslės plyšimą.
Pašto laikas: 2012 m. Gruodžio 28 d
